Photobucket
Nuotrauka iš anastasija.lt.

Na, va praėjo pusė žiemos, pats laikas meškai keltis ir pasižiūrėti į savo šešėlį. Pasak, lamanauskas.lt:

Liaudiškuose kalendoriuose sausio gale randamos tokios datos kaip pusiaužiemis, krikštus arba barsuko, dar kitaip vadinama lokio diena, kada „lokys verčiasi ant kito šono“ (P. Dundulienė, 1990; Lietuvių liaudies kultūros centras, 1990).

Pasak, day.lt šią dieną „visi įdėmiai stebėdavo orus. Buvo tikima, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu tądien saulėta, buvo spėjama būsiant gražią vasarą ir gerus metus, jei debesuota – tais metais daug žmonių mirsią, jeigu lyja ar sninga, tąmet būsiąs didelis brangymetis, nes javai supus, o jei smarkus vėjas pučia, tarp žmonių galintys kilti dideli neramumai.“

Būta ir įvairiausių prietarų, dauguma jų susiję su kirmėlėmis: „palangiškiai žemaičiai vengė tądien iš miško malkų vežtis, kad kartu neparsivežtų kirminų, vabzdžių vikšrų, kurie paskui visus metus nuo lubų į dubenį krisią. Tą dieną ir vilnų neverpė, jų nekaršdavo, kad vasarą kandys drabužių nesuėstų. Varėniškiai dzūkai sausio 25-ąją bulvių nevalgydavo, kad jos vasarą nekirmytų. Priekuliškiai Šv. Pauliaus dieną vengė bet ką su kirviu dirbti, gręžti, sukti, vis bijodamiesi kandžių.“ (day.lt).

Kitas šaltinis teigia, kad „į mišką tądien nevažiuodavo: jeigu parsiveš tądien malkų, vasarą į kiemą gyvačių prišliauš.“ Taigi visokie šliaužiantys gyviai buvo daugelio draudimų priežastys.

Linkiu kiemų be gyvačių, lėkščių be kirmėlių ir gražios likusios žiemos!