Press "Enter" to skip to content

Iš mamų pašnekesių: kas darosi šeimoje gimus vaikams

Photobucket

Paveikslas Inos Lukauskaitės

Šitas klausimas jau senokai pas mane lentynėlėj gulėjo ir badė akis. Na, bet atėjo ir jam eilė.  Aišku, aš ne psichologė ir neparašysiu tiksliais terminais ir teorijų pavadinimais, bet visi mamų pašnekesių įrašai nepretenduoja į šimtaprocentinę teisybę. Juk kiek yra žmonių, kiek šeimų – tiek ir atskirų situacijų. Be to, į šeimas jau ateiname turėdami susikurtus modelius, stereotipus. Vienam natūralu, be progos padovanoti gėlę ir telefonu pasakyti „Myliu”, kitam – tai tik paprastas šienas ir banalūs žodžiai. Pažįstu ir vienokių, ir kitokių žmonių. Šeimos gyvena, ir taip joms gerai.

Nieko nėra nekintamo. Nebūna jokios šeimos, su vaikais ar be jų, kad santykiai iki deimantinių vestuvių būtų vienodi – vienodai skraidytų ant sparnų, neatmerktų akių. Daugybė įvairiausių teorijų, kurios teigia, kad meilė trunka tris metus (kaip rašo Frédéric Beigbeder), du ar septynis.

Man atrodo, kad gimus vaikams, mes pamirštame džiaugtis vienas kitu – savaime suprantamas pasidaro išvirtas puodelis kavos ryte, kelios minutės, kai vienas kuris išsėlina iš miegamojo, kad leistų kitam pamiegoti, o pats užima vaikus, išvirti skanūs pietūs. Be to, niekad nėra laiko vienas kitam – retai kada atsibundi lovoj dviese.

Smagiausia, palikt vaikus pas senelius arba kitus globojančius, ir trumpam pabėgti – nesvarbu, išgert kavos kavinukėj, pasiklausyti gero koncerto, pasėdėt pajūry. Padaryti kažką tokio, ką mėgstat. Gal net išsinuomot kaimo turizmo sodyboj kambarėlį ir rytą ramiai suvalgyt, kažkieno kito pagamintus, pusryčius. Taip, vėl atrasit vienas kitą.

Mamos turėtų suprasti, kad palikus vaiką auklei, vyrui ar darželyje, jam tikrai nenutrūks galva, jis nemirs badu. Taigi, drąsiai palikite vaiką kelioms valandoms ir pasidarykite pertrauką. Nes pailsėjusi mama, žymiai blaiviau gali žiūrėti į vaikus ir  vyrą.

Daug draugių man skundžiasi, kad vyrai jų nesupranta. Tegaliu patarti vieną – kalbėkitės. Ir ne su drauge, o su savo vyru. Juk nei vienas iš jų nėra aiškiaregis (aišku, jeigu jūsų vyras ne ekstrasensas), todėl turite pasakyti, kas nervina ar erzina. Jeigu pasakysite vyrui, kad norite, kad jis pabūtų su vaikais – jis pabus,  o jei ne – žiūrės futbolą su draugais, nes jeigu neprašote, vadinasi jums pagalbos nereikia. Be to, nereikia prašyti – padėk man, reikia konkrečiai pasakyti, ką reikia padaryti – nuskusti bulves, išsiurbti kambarius. Dažniausiai užuominose, kiekvienas mato tai, ką nori.

Taigi kurkite savo santykius, auginkite juos. Ir nesvarbu, kiek šeimoje vaikų –  vienas ar penki, juk vis tiek jie užaugs, ir jūs liksite dviese. Taip kaip ir iš pat pradžių, kol vaikų nebuvo.

Tiek pamąstymų rytui.

4 Comments

  1. Leita Leita 2010 06 10

    Tesinga mintis, jog sutuoktiniai pamiršta save ir antrąją pusę dėl vaikų, pirmiausia jų poreikiai. Bet ateina tokia diena, kai vaikai užauga ir išeina į savarankišką gyvenimą. Pačios tėvai buvo puikus pavyzdys, nes mačiau, jog jiems buvo gan skaudus šokas, kai suprato, jog namai tušti ir nebėra kuom rūpintis. Buvo sunku, skaudu, bet po truputį apsiprato ir sakyčiau išgyvena linksmą, naują medaus mėnesį – rūpinasi vienas kitu, juokauja, patraukia per dantį ir taip – dviese. Juk smagu ir gera :)

    • Eitnė Eitnė 2010 06 10

      Tai va, kad nuolat su vaikais nebūsi, net Italijoj išeina vaikai iš namų :)

  2. Edita Edita 2010 06 10

    Puikus rašinukas :) Kartais pačiai tenka suprasti, kad kažką galvoju pati sau, ir kažkokiu būdu įsivaizduoju, kad Jis mane supranta. Bet tiesa ta, kad kas neišsakyta, to negalima ir suprasti… Užuominos taip pat gali būti kiekvieno savotiškai suprantamos. Tad tikrai auksinis patarimas – kuo daugiau nedviprasmiškai ir atvirai kalbėtis :)

    • Eitnė Eitnė 2010 06 10

      Taigi ir sakau, ne su aiškiaregiais gyvename. Juolab, visad logika vyrų ir moterų skiriasi. ;)

Comments are closed.