Tėvystės džiaugsmai

Eitnė paprašė tėčių, o taip pat ir manęs, parašyti – ką tai reiškia būti tėčiu.

Tave stebi dvi akelės
Tavęs klauso dvi auselės
O mažytės dvi rankelės
Viską daro taip kaip tu.
Tu stipriausias ir gražiausias,
Protingiausias iš visų,
Tu vedlys, tu rodai kelią,
Kad nuėjęs juo vaikelis
išdidžiai ištart galėtų:
Štai dabar ir aš kaip tu.

Nepamenu autoriaus/žmogaus iš kurio sužinojau, bet tai buvo vienas iš spekuliantų. Šiame trumpame eilėraštuke telpa labai daug tėvystės. Taip, kaip ir kai kuriose kasdienėse situacijose.

Gimus pirmąjai dukrai pasijaučiau visaverčiu visuomenės nariu, atėjo savotiškas gyvenimo prasmės suvokimas, kažkokios tuštumos užpildymas. Atsirado  stimulas dėl kažko gyventi, kažkam kurti. Sulig tuo laiku praktiškai ir nebeliko poreikio drybsoti šalia TV dėžės parėjus iš darbo.

Taip pat didelė emocinė patirtis buvo dalyvavimas gimdyme. Nors dalyvavau ateinant į šį pasaulį visiems trims mūsų vaikams, bet pirmas kartas yra pirmas kartas, jo su niekuo nepalyginsi. Kaip dabar pamenu, kad tik prieš gimimą buvo netgi apėmusi panika, bet kažkur pasąmonėje suvokiau, kad procesas eina tik pirmyn ir, kad kelio atgal nėra. O ir veiklos užteko dalyvaujant gimdyme: čia padėk žmonai kvėpuoti, palaikyk ranką, paspausk ana va tą pedalą ir pakelk gimdymo stalą, padėk į šoną šituos tonų rašiklio daviklius, o dabar nukirpk virkštelę. Viskas! Apsikabinam su žmona… Dabar pasisveriam, pora foto, minutė filmuotos medžiagos, o dabar, tėveli, prašom panešioti savo kūdikį…

Su antrąja dukra viskas buvo kitaip. Jau žinojau kas laukia ir nuo to buvo gal netgi truputį neramiau, bet jau nuvažiavus į ligoninę, dar priėmimo skyriuje iš kažkur nusileido ramybės banga, susikaupiau, nusiraminau ir atėjo suvokimas, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo. Grįžus iš ligoninės vėl nauja patirtis, pirmas sesių susitikimas, pirmi pavydai, mažųjų kova už tėvų meilę ir, šįkart jau dvigubas, pasididžiavimas viduje – štai aš dviejų nuostabių dukrų tėvas.

Sūnelio gimimas vėl buvo kitoks. Labiausiai, aišku, džiugina, kad viskas baigėsi taip kaip ir turėjo baigtis – gerai. Apie pastarąjį gimdymą Eitnė truputį užsiminė šiame įraše.

Ir vėl nauja patirtis, dar didesnis pasididžiavimas, kad mes padarėm, sugebėjom, o kartu su pasididžiavimu ir didesnis atsakomybės jausmas, siekis užauginti ir išlavinti savo vaikus. Galima pasakyti, kad kiekvienas vaikas mane tarsi perkeldavo į naują dvasinės brandos lygmenį, suteikdavo kažkokį kitokį pasaulio suvokimą, kuris iki tol buvo nepažintas ir nepažįstamas.

Vaikų atsiradimas apskritai pakeičia vertybių sistemą nuo pat pamatų. Supranti, kad visos pasaulio problemos yra niekas, kad viską galima išspręsti ir sutvarkyti, jeigu tik vaikai sveiki. Dar vėliau pradedi pratintis prie minties, kad tavo vaikai tau nepriklauso ir kad užaugę jie galės rinktis savo kelią ir gyvenimo būdą, kuris nebūtinai sutaps su tavo įsivaizduojamu „geriausio gyvenimo“ modeliu. O dukrų tėvams dar nuo pat mažų dienų (vaikų mažų dienų, ne savo) reikia pratintis prie minties, kad tavo maža mergytė kada nors išeis į pirmąjį pasimatymą, kad pradės gyventi savo gyvenimą. Tą suvokiau, kai didžiajai dukrelei tebuvo du metukai su trupučiu. Pamenu tą dieną ėjom į darželį, darželio kieme prasilenkėm su auksinį! auskarą seginčiu keturmečiu, jis taip nužvelgė įdėmiai dukrą ir sako „O man jinai patinka“. Grįžau namo ir sakau žmonai „Viskas, motin, šakės“ :)

Toks štai mano tėvystės atspindys. Ateityje tikrai dar parašysiu apie savo „tėvavimo“ patirtį, nes viename įraše neįmanoma sudėti visos širdies, sunku išreikšti jausmus ir mintis.

Written by Dainius Tulaba

Dainius - kompiuterių entuziastas, pagal išsilavinimą geologas. Tačiau visų pirma sutuoktinis ir tėvas. Verslininkas, investuotojas, darbuotojas. Dar rašau ir portale fwd.lt

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *