Tėčiai apie tėvystę

Foto (C) Eitnė

Artėja tėvo diena. Sekmadienį visi sveikinsim tėčius, pasakysim jiems daug gražių žodžių, o gal paprasčiausiai pasėdėsim greta.

Prisimenu tvirtą ranką, kuri vesdavosi šalia. Ir dabar kartais prisiglaudžiu. Taip ramu ir gera. Prisimenu ir pirmąjį spiningą, išdidžią laikyseną, kai ėjau su tėčiu namo, pagavusi pirmąją žuvį. Prisimenu laiminančią ranką per vestuves ir besišypsančias akis, žiūrinčias į anūkus. Aš tikrai žinau, ką reiškia būti mylima tėčio dukra, nors mano tėtis žemaitis ir niekad nekalba apie jausmus žodžiais. Bet tikrai žinai, kad myli. Jis sakė,  kad jaučiasi laimingas, kai jo vaikai laimingi, kai jiems sekasi.

O ką reiškia būti tėčiu?.. Kai uždaviau šį klausimą vyrams (nes moterys į jį atsakyti negali) gavau štai kokius atsakymus:

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Kai tapau tėvu, atsirado jausmas, labai panašus į tą, kurį patyriau pirmąkart pasimylėjęs. Ėjau, pamenu, gatve ir maniau, kad va dabar jau įsipaišiau į tikrų solidžių žmonių gretas, su kuriais elgiamas pagarbiai:  nes pagaliau jis tai padarė…
…Tik tėvystės atveju viskas dešimt kartų stipriau. Tai čia toks momentinis, tiksliau – kelias dienas trunkantis jausmas… Na, o kitas esminis dalykas – pasikeitimas pasaulėžiūroje. Jei anksčiau vaikai sukeldavo susierzinimą arba, geriausiu atveju, abejingumą jų savijautai, tai tapus tėvu abejingai į vaikus nebeina žiūrėti. Ypač padidėjo jautrumas matant kenčiančius vaikus. Taigi, motina Gamta čia sutvarkė taip kaip ir turi būti – atsirado iki tol nepatirtas jausmas, verčiantis rūpintis atžalomis. Neteko išmeginti praktikoje, bet įtariu, kad šitas jausmas yra stipresnis nei savisaugos.

Tėtis Ruslanas
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O gyvenimo prasmės vienu jaustuku nenusakyt? :D

Jei rimčiau, tai man būti tėvu reiškia būti pavyzdžiu vienam šauniam vyrui, kitas pakeliui. Kad jie augtų ir užaugtų mąstantys, turintys savo nuomonę, galintys aiškiai ir rimtai ją pagrįsti ir už ją pastovėti. Tačiau turėdami savo nuomonę, kad žinotų pareigas, ir jas laiku ir gerai atliktų. Kad augtų atjaučiantys tuos, kuriems mažiau pasisekė gyvenime ir nepavydėtų tiems, kurie nuėjo kreivais keliais, bet užtat maudosi piniguose. Kad rastų savas, asmenines vertybes gyvenime.

Nu va, skamba kaip iš kokio vadovėlio. Man pačiam ne visada taip gerai gaunasi kaip norėčiau, tačiau matant kaip pipiras viską kopijuoja ir net atkartoja judesius/mimikas, supranti, kad reik stengtis. Ir reik stengtis DABAR, kol jis dar mokosi. Tuomet ir tinkamo elgesio dar gali išmokti natūraliai, augdamas, o ne vėliau…

Tėvai stengiasi, kad vaikai nekartotų jų klaidų. Jie ir nekartoja tėvų klaidų – jie daro savas. Taip kad būti tėčiu man – sukurti šeimą, stiprų ratą, kuriam padedant, patariant, palaikant jokios klaidos būtų nebaisios.

Tėtis Kęstutis

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Mano manymu, tėvas turi būti tėvu nuo pat vaiko pasirodymo į šį pasaulį – turi dalyvauti gimime. Turiu keturis nuostabius vaikus ir dalyvavau visuose gimdymuose. Tačiau kiekvieną sykį jausdavausi kaip pirmą kartą, jaudindavausi gal labiau už mamą. Aišku to neparodydavau.
Dienos bėga, vaikai auga. Padėdavau savo pačiai kaip galėjau: ir naktimis keldavaus, ir ramindavau, ir nešiodavau. Aišku su metais auga ir vaikų poreikiai – turėdavau atrasti laiko būti su vaikais – juos mokyti, žaisti, konstruoti. Turiu dvi mergytes ir du šaunius berniukus. Ir visai neskirstau užsiėmimų į vyriškus ir moteriškus, gyvenime daug kas gali praversti. Vaikai imlūs, jie lyg papūgiukai kartoja tai, ką mato aplinkui. Stengiuos paaiškinti vaikams, kad tikrame gyvenime yra ir sunkumų, nes mama kartais bando vaikams leisti viską, ko jie užsigeidžia. Juk yra ne tik teisės, bet ir pareigos. Būna, kad padejuoja, kad nesiseka – tada padrąsinu, pamokau. Svarbu tikėti savo vaikais ir būti jiems pavyzdžiu, juose matau gyvenimo pilnatvę ir jaučiu už juos atsakomybę. Šeimoj nėra tokių dalykų, kad atsakomybė būtų suverčiama tik mamai arba tėčiui – viską sprendžiame drauge. Tai ir rūpesčiai lengvesni ir džiaugsmai mielesni.
Taigi būti tėčiu – tai ir atsakomybė, ir pareiga, ir kartu didelis džiaugsmas. Jei vaikai jaučiasi su manimi gerai – tai ir aš gerai jaučiuosi su jais -juk tėtis ir yra tėtis- vaikų užuovėja, jei labai jau didelė bėda, vaikai dažniau bėga pas mane, o dėl smulkmenų tai jau pas mamą.

Tėtis Saulius

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Nežinau, ar taip sakytų visi tėčiai. Bet tikrai žinau, kad jų vaikai, drąsiai kaip ir aš galės  pasakyti: „Myliu Tave, tėti.” Lūpomis, akimis ir širdimi, nors tėtis neskaito blog’ų pranešimų, netgi nesinaudoja mobiliuoju telefonu, nenupirko man buto, mašinos.  Ir nei vienas tėtis nepasakė, kad svarbiausia aprūpinti vaikus materialiais dalykais. Taigi, gal visgi žvejyba paežerėj ar šaškių partija prie lentos yra daug naudingesnė vaikui negu naujas Maybach automobilis…

Autodalys