Press "Enter" to skip to content

Pasaka nepasaka apie Tikrumą

Po obelim, tarp baltų žiedlapių, visa apsnigta gulėjo ragana ir skaitė. Taip ta pati, jums puikiai pažįstama, viena iš trijulės. O jei dar priminsiu, kad iš jos kuodo kyšo pieštukai, iš karto atpažinsite Mėlynąją. Šalia jos, susirangęs prieš saulutę, gulėjo saulės zuikis ir, primerkęs vieną akį, klausėsi upelio čiurlenimo. Gerai įsiklausę, išgirstumėt ir jūs, kad jis pasakoja apie daugybę nuostabiausių dalykų, kuriuos matė: geltonais pienių apdarais pasipuošusias pievas, baltas kaštonų žvakes, net senąją obelį – na tą, kur jau manėme niekad nepražys – tarsi varške apkrėstą žiedais, tarsi nuotakas baltas ievas miško pakrašty. Jis taip maloniai čiauškėjo, kad susikaupti buvo tiesiog neįmanoma.

Žemėn, lengvai supdamasis, nusklendė obels žiedlapis. Dar vienas… Ir dar… Mėlynoji pakėlė akis nuo knygos su protingomis mintimis. “Pavasaris”- tarstelėjo pati sau ir susikaupusi pačiupo už uodegos sprukti mėginančią mintį.

Skaitymas labai panašus į siūlų vyniojimą… Na, tarytum, trauktum juos iš dėžės, o ant siūlų, kažkieno išdykusi ranka būtų priraišiojusi įvairiausių dalykų: vaiko ašarą, saulės zuikio šypseną, rasos lašelį, miglos pilkumą, žemuogės kvapą…

Užverčiama knyga pačiupo skriejantį žiedlapį ir įkalino jį tarp raidžių. “Gana,” – pasakė tarsi Saulės zuikiui, tarsi sau. – “Einu, geriau pažiūrėsiu, ką veikia Žalioji.”

Klajoti žydinčia upelio pakrante, juk daug įdomiau, nei skaityti kažkada parašytas protingų žmonių mintis. Palikusi languotą užtiesalą ir didžiulę, storais viršeliais knygą (kažkodėl atrodo, kad visos protingos knygos būna būtent šitokios), ji lenktyniaudama su zuikiu, pasileido ieškoti Žaliosios.

Didelių klevų pavėsyje, tuoj už užtvankos, kur vanduo kriokliu sruvo žemyn ir vis labiau įsibėgėdavo, jau seniai buvo viena iš mėgstamiausių jos vietų. Nuojauta ir šįkart neapgavo Mėlynosios – Žalioji sūpavosi minčių sūpuoklėse. Akys švietė ramumu, o ji pati atrodė taip, tarsi visomis suknelės klostėmis bandytų pagauti švelniai odą kutenantį vėjelį. Kartais valiūkiškai šyptelėdavo, sūpuoklėms pakilus aukščiau, arba tyliai aiktelėdavo, leisdamasi žemyn. Mėlynoji klestelėjo ant pievutės netoliese ir šypsodamasi žvelgė į seserį. “Įdomu apie ką ji dabar mąsto” – galvoje sukirbėjo mintis.

Staiga tamsios minties gūsis sustabdė minčių sūpuokles. Žalioji, vis dar svajingu žvilgsniu, apsidairė aplink, tada priėjo prie sesers ir prisėdo šalia.

– Apie ką galvojai mieloji? – tyliai paklausė Mėlynoji.

– Mąsčiau apie daugybę įvairiausių dalykų. Žinai, daugelis dalykų pasidaro tikri ne iš karto. Kartais reikia netekti kažko, kad tai suprastum. Žiūrėk, – vaikui padovanoji meškiną: jis gražus, su žibančiomis akimis ir švelniu kailiuku. Tačiau tai tik žaislas. Jį gali padėti ant lentynos, numesti po lova ir pamiršti arba gali jį mylėti. Bėga dienos… Vaikas auga, kartu nešiojasi žaislą. Kailiukas nuskalbtas, akys praradę žibėjimą, ausis prisiūta vilnoniu siūlu. Vaiko akyse žiba meilė žaislui ir jose jis jau TIKRAS. Taigi nors prarandi naujumą ir žvilgesį, tuo pačiu kažkieno akyse tampi tikras.

Taip būna ne tik su žaislais – su žmonėmis, knygomis, su viskuo kas mus supa. Blogiausia, kad viskas tampa tikra ne iš karto. Tačiau… juk ne viskas yra taip, kaip atrodo. Juk net tai, kas atrodo neteisinga, iš tikro yra pamoka mums. Nepelnytos ašaros, padrąsinanti šypsena ar karti nuoskauda yra pamokos. O jos gali būti visokios – linksmos, malonios, liūdnos ir keistos. Ką jose įžiūrėsim ir gausime priklauso tik nuo mūsų. Palikime susimąsčiusias raganas senųjų klevų pavėsy… Lai mąsto…