Vieną vakarą Mėlynoji ragana sūpavosi krėsle, susivyniojusi į languotą pūkinį apklotą ir klausėsi lietaus. Lietaus lašiukai mažais piršteliais beldėsi į stiklą ir į jos sielą, kartu su išbelsta melodija, kaip pūkuotas katinas, įsliuogė ramybė. Ragana prisiminė draugo papasakotą istoriją: “Gyveno kartą mergaitė, kuri atrado būdą kaip užsiauginti sparnus. Nudžiugusi, švytinčiomis akimis, ji skubėjo pasidalinti atradimu su aplinkiniais: pasakojo kiekvienam sutiktam: “Žinot, o sparnus užsiauginti nėra taip ir sunku, reikia tik…” Žmonės žiūrėjo į ją rūpesčių ir vienodumo nuvargintomis akimis ir sparnų auginimas (patikėkit manimi) jiems rūpėjo mažiausiai. Vienas iš jų, kuris manėsi esąs kompetentingiausias ir protingiausias, išreiškė kolektyvinę mintį: “Na ir kokia nauda iš sparnų? Išmok augintis ką nors naudingo, pavyzdžiui iltis arba rožes pardavimui”.

Mergaitės sparnai nuo nevilties ėmė džiūti, bet vieną naktį ją sapne aplankė stiprus, bet geras balsas, kuris pakvietė ją į slaptą sparnuotų žmonių šalį toli kalnuose. O praeiviai taip ir nesuprato, ką prarado.”

Kaip dažnai negirdime to, ką iš tikro norėta mums pasakyti. Mintys, kaip maži paklydę nykštukai, žvelgia į mus susipainiojusios žodžių ir sakinių raizgalynėje, sutrupa taip ir nepasiekusios nei sielos, nei širdies. Juk kartais norisi garsiai šaukti pasauliui koks esi laimingas, tačiau apsižvalgęs aplink pamatai, kad niekam tai nerūpi.

Ragana siūbavosi krėsle ir pagalvojo, kad nedaug yra tokių, kurie gali suprast kam žmogui reikalingi sparnai. O gal kiekvienas iš mūsų tai turime suprasti pats?..