Vasara grojo žiogais ir tiesiog tirpdė orą. Jis kaip vaškas lydėsi ant žmonių ir trukdė kvėpuot. Dienos buvo stebėtinai karštos ir tvankios. O vakarais, gamta, lyg nuskriausta moteris, bardavosi žaibais ir griaustiniais, kol pagaliau aprimusi išsiliedavo sodriu lietum. Dienomis širdyje, kaip pūkuotas žvėriūkštis, įsikurdavo nerami nuojauta. Tuoj kažkas įvyks, tiesiog privalo įvykti…

Mėlynoji ragana kaip kasryt atsikėlė. Užmiegotomis akimis pasižiūrėjo pro langą – šermukšniai tebėra, dangus tiesiog begėdiškai mėlynas, o dryžuota petunija, kaip perviręs viralas, tiesiog spruko žiedais iš vazono. Lygiai taip, pusiau automatiniais judesiais, ant viryklės padėjo blizganti varini prikaistuvį ir įdėjo porą šaukštų kavos miltelių (raganoms irgi nesvetimos žemiškos nuodėmės). Paskui išpėdino iki mėlynos pašto dėžutės, pasiimti spaudos. Šįkart rytinio laikraščio nebuvo, vietoj jo pašto dėžutėje pašaipūniškai kėpsojo oranžinis vokas be adreso. “Hmmm… Čia dabar kas,” – pamąstė ragana ir miegai išbėgiojo tarsi nebuvę. O voke buvo baltutėlis popieriaus lapelis su užrašu: “ŠIANDIEN TAI ATSITIKS” ir jokio parašo ar paaiškinimo kas turi atsitikti.

Ragana perkratė atmintį: gal pamiršo kokį svarbų susitikimą, gal jau metas iš naujo įkraut burtų lazdelę, o gal … sutiks ką nors senai matyto ir labai pasiilgto. Ir kas gi galėjo įmesti tą voką į pašto dėžutę?..

„O!“ – toptelėjo išganinga mintis. – „Šiandien iš Paryžiaus grįžta Rausvoji sesė“. Kažin, ar ta žinutė voke tik ne nuo jos. Hmmm… Mėlynoji pradėjo suktis namuose kaip vijurkas – išsikėlė iš lentynų puodus, atsidarė spintele su visokiais stiklainiukais ir ryšulėliais. Atsiraitojusi rankoves, ėmėsi minkyti pyragą, pati sau marmaliuodama kažką panosėj. „Vienas apsikabinimas, du apsikabinimai, trys apsikabinimai…“ Akyse sužaižaravo kibirkštėlės, o Saulės zuikis kaip pašėles ėmė lakstyt po kambary kojytėmis spardydamas užsilikusius šešėlius.

O ar jūs žinojot, kad apsikabinimai daro stebuklus? Dar senų senovėje, kai buvo daug protingų žmonių, kurių mintys surašytos storose knygose odiniais viršeliais, buvo parašyta: „Vienas apsikabinimas reikalingas žmogui, kad išgyventų; du – kad tobulėtų, trys – kad jaustųsi mylimas, o keturi – kad pats mylėti galėtų“.

Taigi raganos marmaliavimas apie apsikabinimus iš tikro buvo stebuklų laukimo nuojauta. Rausvoji ragana buvo tikra glėbėsčiuočių meistrė. Kartais tiek mažai tereikia, kad žmogus pasijustų laimingas. Ar mėginot kada apsikabint žmogų šiaip sau?.. Ypač tiek kartų, kad galėtų mylėt?…