Krikštynos apipintos daugybe įvairiausių papročių ir tradicijų. Dar ir šiomis dienomis priimta, kad krikšto mama pasiimtų vaiką „nuogą“ ir jį nupraustų, aprengtų marškiniais, pasirūpintų krikštynų pyragu ir žvake. O krikšto tėvas atsilygintų bažnyčioje. Seniau visokių pareigų ir tradicijų būdavo dar daugiau- buvo tikima, kad krikštavaikis atsigims į krikšto tėvus, ypač jei jie išrinkti dar negimusiam vaikui. Todėl renkamasi buvo ypač atsakingai, į kūmus kviesdavo darbščius žmones, turinčius tų savybių, kurių linkima savo vaikui. Atsisakyti būti krikšto tėvais nevalia – nes tai labai didelis pagerbimas, be to kai kuriose vietovėse sakoma, kad vaikas, kuriam atsisakė būti krikšto tėvais, bus nelaimingas. Krikšto tėvai turėdavo ne tik pasirūpinti vaiko religiniu auklėjimu, bet ir prisidėti prie jo globos ir auginimo, o per vestuves sėdėdavo garbingoje vietoje kaip ir tikrieji tėvai. Išvažiuojant krikštyti, vaikučiui įteikdavo „lauknešėlį“ – duonos kampelį (kruopų), druskos, pinigų ir adatą su siūlu – kad gyvenime nieko nestigtų. Kartais dar dovanodavo muiliuką – kad švarus būtų. Veždavo tiesiomis gatvėmis, kad gyvenimas be klystkelių būtų.

Kadangi seniau  vaiko vardą slėpdavo nuo aplinkinių, kad laumės vaiko nenužiūrėtų ar neapmainytų, todėl grįžus iš bažnyčios pirmiausia balsu pasakydavo vardą: „Išsivežėme pagoniuką, o parvežėme kataliką Joną (ištardavo vardą)“, vaikiuką skubiai išvystydavo – kad greitesnės kojos būtų. Namuose likę svečiai stengdavosi paimti vaiką nuo kūmų, kad tie paskui jį „išsipirktų“, parvažiuojantiems „tverdavo kelią“ – kūmai išsipirkdavo saldumynais. Išsipirkti tekdavo ir stalą, kurį būdavo užsėdę apsimetėliai.
Sėdėdami prie stalo, kūmai turėdavo labai susiglaudę sėdėti, vis pasibučiuoti – kad „vaiko dantukai būtų be tarpo“. Būdavo organizuojamos kūmų „spaustuvės“.

Valgiai turi būti labai skanūs, vaišės gausios – tai lemia vaikelio gerą gyvenimą, gerovę. Dažnai tai būdavo suneštinės vaišės, kaip ir per vestuves. Už stalo sėdėdavo tik vedę svečiai, vaikai lakstydavo kieme, įlėkdami tik saldumynų nuo stalo pasiimti. Išimtis daroma tik jauniems krikšto tėvams, nes kai kuriuose kraštuose būdavo kviečiami 12-17 metų jaunuoliai, kad ilgiau globotų.
Va kaip komentuoja populiarų prietarą apie nėštukės ėjimą į kūmas etnologė Gražina Kadžytė (G. Kadžytė, delfi.lt)
„Buvo tikima, kad nėščia moteris negali krikštyti vaiko, nes tai lems nesėkmę, kokių dar prietarų žmonės žinojo, susijusių su krikšto tėvais?
Šį prietarą esu girdėjusi. Kai kur net labai smarkiai tuo tikėdavo, sakydavo, kad mirs arba krikštijamasis, arba krikštamotės kūdikis. Aš manyčiau, kad tai atsirado ne dėl kokios nors mistikos – paprasčiausiai buvo norima apsaugoti nėščiąsias. Nors dabar medicina stipriai pažengusi į priekį, tačiau vis tiek būna sudėtingų nėštumų, todėl suprantama, kad senesniais laikais dėl nėščiosios sveikatos dar labiau rūpindavosi. Juk vaiką laikyti ant rankų yra nelengva – nėščioji gali persitempti. Taip pat reikėdavo arkliu važiuoti į bažnyčią, daug kas gali atsitikti kelyje – arklys pasibaidyti ar šiaip kas. Ir užstalėje ilgai išsėdėt – gerokai varginantis dalykas, tad nėščiąją tiesiog buvo norima nuo viso to apsaugoti.“
Šiais laikais tėvai ir krikštatėviai sukuria įvairiausius scenarijus, pasinaudodami senovės papročiais ir savo grožio bei gėrio supratimu. Surašomi „Įsakymai kūmams“, leidžiami krikštynų laikraštukai, kiekvienam svečiui įteikiamos atminimo dovanėlės, kartais dovanojamas konjako butelis, kuris saugomas iki vaiko vestuvių. Svarbiausia neperlenkti lazdos, kad pagrindiniu krikštynų akcentu netaptų vaišės ir linksmybės po krikšto. Delsiama krikštyti vaikus, nes „neprisimins“, bet juk lygiai taip neprisimins ir du metus turintis vaikutis. Išpuošiama vestuvinių suknelių sumažintomis kopijomis, frakais – o iš tikro užtenka švarių tvarkingų rūbelių, balto „krikšto rūbelio“ – suknelės ar uždedamos skraistės- ir baltos arba geltonos žvakės. Svarbiausia, ką atsinešam širdyse. Prasmingų krikštynų ir Dievo palaimos!

Lauksiu komentarų, pasiūlymų. Jeigu turite kokių nors klausimų – pamėginsiu rasti atsakymus.

Written by Ilona-Eitnė

Eitnė – viena iš portalo eitne.lt autorių ir pagrindinė redaktorė. Dar ji – nuostabi mama ir sėkminga verslininkė su kalnu idėjų. Jai trūksta tik vieno – kokių 3 papildomų valandų paroje.

This article has 6 comments

  1. Neringa Reply

    Laba diena, matau, kad straispnis apkankamai senas, bet gal vistik sulauksiu komentaro. Esu pakviesta būti krikštamote 6mėn. mergaitei – iškilo buitinis klausimas – ka padovanoti. Turiu rtis variantus – auksinis kryzelis ar medaljonas arba sidabrinis saukstelis. As linkusi dovanoti kryzeli – tai juk vienas is katalikybes atributu, bet internete skaiciau apie tai, kad taip vaikui uzdedamas papildomas kryzius. Is kur atsidaro toks „prietaras“?

  2. Eitnė Reply

    Manau, kad tai elementarūs prietarai. O Jūs kaip krikšto mama, juk nesate pagonė ir prietarais netikite ;) Visiems trims vaikams krikštynų proga dovanojom/gavom dovanų kryželius. Jie kaip apsauga lydės vaikus visą gyvenimą.
    Radau va tokį dar straipsnį: http://www.medicinavisiems.lt/Netradicin%C4%97-medicina/Talisman%C5%B3-ir-amulet%C5%B3-galia.html , kuriame teigiama, kad „Patys stipriausi amuletai – krikšto kryželis ir vedybinis žiedas.“ Taigi darykite, kaip širdis liepia, ir mažiau paisykite davatkiškų plepalų.

  3. Pingback: Mums jau dveji! | Eitnė.lt

  4. Pingback: Svečias – krikštynų fotografas | Eitnė.lt

  5. Pingback: Krikštynų atributika- berniuko krikštynos

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *