Pradedame pasakėlių-vakaro skaitinių mamytėms ir vaikučiams seriją. Šių pasakų nepasakų autorė Eitnė. Gerų vakarų, įdomaus skaitymo ir ramaus miegelio mažiesiems.
Įvadas
Kasdien ir Tu matai tą patį – tuos pačius žmones, daiktus, angelus…
Užsimerki ir sekundei patiki, kad yra Kalėdų Senelis, jo pagalbininkai nykštukai ir fėjos, balti pūkuoti drakonai, kurie visai švelnus ir nepikti. Patiki, kad yra pasaka. Ir kad kažkam iš tikrųjų ne vis tiek kaip Tu gyveni…
Patikėk, jei įsižiūrėsi į kiekvieną žmogų, pamatysi, kad akyse šviečia svajonė – svajonė turėti savo pasaką, su kaštonu alėjomis ir tokią, kurioje gėris visada nugali blogį, kurioje gali būti be kaukės, paverkti kamputyje arba šypsotis kiek širdis geidžia, kurioje gali būti laimingas, o skaudėtų tik tada, jei įgeltų bitė. Taip yra net ir tiems žmonėms, kurie vadina save cinikais, gal tik jų pasakos scenarijus kiek kitoks.
Iš kur atsirado Raganos
Kadaise, prieš kokius keturis penkis šimtus metų, labai gražioje Vaizduotės planetoje vieną gražų rytą ėmė ir atsirado trys raganos. Ėmė ir atsirado – gal iš neišsisklaidžiusių rūko atplaišų, gal iš saulės zuikio atsispindėjusio rasos laše, o gal iš nepasektos pasakos, besisūpuojančios ant mėlynos gėlės žiedlapio. Skaitytojų aiškumui pavadinkime jas – Žaliąja, Rausvąja ir Mėlynąja.
Visos buvo savaip skirtingos, bet kartu ir panašios – kartais į nukrentantį lietaus lašą įmesdavo pasaką, kartais pasiraitojusios rankoves virdavo aštrią sriubą, o kartais… gulėdavo levandų kvapo debesy ir svajodavo… Darbo per daug nebuvo, taigi iš nuobodulio ko tik jos neprisigalvodavo. Aišku, jos, kaip ir visos save gerbiančios raganos, turėjo puikias šluotas, protingų burtų knygą, smailas kepuraites ir keliaraiščius. Toje planetoje viskas būdavo taip, kaip pats susigalvodavai: panorėjus lydavo lietus, jei iškrėsdavai kokią netikusią išdaigą, galėdavai atsukti laiką ir viskas nutikdavo iš naujo, bet jau teisingai. Taigi mūsų jau pažystamos raganos sau ramiausiai ir gyveno. Taip galėjo ir gyvent dar kokius kelis šimtus metų, jei ne vienas įvykis – krištolo rutuly jos išvydo Žemę. Ilgai stebėjo dirbančius žmones, keistai zujančius gyvius, kuriuos jie vadino mašinomis, didžiules dėžutes, kurias žmonės vadino namais.
-Kažin kaip ten?- truputį primerkusi akis paklausė Žalioji. – Žiūrėdamos į rutulį tikrai visų paslapčių nesužinosim.
-Lekiam ir pasižiūrėsim! – kaip visad šyptelėjo Mėlynoji.
Rausvoji dar mėgino stabdyti seseris, mosuodama Vaizduotės planetos įstatymų knyga, kurioje aiškių aiškiausiai buvo parašyta: “Vaizduotės planetoje galima viskas. Vienintelis draudimas – negalima išvykti į kitas planetas. Išvykimas tolygus savanoriškai tremčiai, be teisės grįžti”.
Jaunosios raganos (na, kas gi tie keli šimtai metų – vienas drugelio sparno mostelėjimas) ilgai net nesiruošė mąstyti. Susikrovė jos mantą į krepšius (apie juos galite paskaityti madų skyrelyje), užsidėjo smailias kepuraites ir, susisupusios į apsiaustus, užšoko ant šluotų…
Taigi nuo tol jos gyvena Žemės planetoje. Iš pradžių, žinoma, jos tik nustebusios dairėsi – juk viską, kas vyksta Žemėje buvo mačiusios tik krištoliniame rutulyje (panašiai, kaip televizoriuj). Daugelis daiktų joms buvo nepažįstami, bet raganos nebūtų raganos, jei nesimokytų. Mokėsi jos iš žmonių, iš paukščių, iš debesio avinuko, iš šermukšnių uogų. Skaitydavo knygas, žmonių ir gyvūnų akis (jose visad spindi tiesa). Viską kraudavosi atmintin, kol vieną kartą… sėdo ir surašė viską, ką buvo mačiusios. Juk tiek daug turėjo papasakot – ir apie neparašytas pasakas, ir apie burtininką, kuris jau seniai klajojo žemėje, ir apie Mėnulio vaiką, ir apie žmones, kurie šiaip gali būti vadinami keistais, bet iš tikro jie yra tikriausi. Juk privalėjo papasakoti žmonėms vieną paprastą tiesą: “Kad žemėje galima gyventi ir jaustis laimingu tik tada, kai sugebi širdy išlikti vaikas.”
