Photobucket Laikas nuo laiko perverčiu senus žurnalus. Dabar į rankas pakliuvo “Editos“ 2007 spalio numeris. Ten teigiama, kad pasak pasaulinės statistikos duomenų apie 3-6 proc. ištekėjusių ir sėkmingai galinčių gimdyti moterų sąmoningai atsisako motinystės. Tyrimų išvados tikrai nedžiugina – gimstamumas linkęs dar labiau mažėti, nes vis daugiau moterų siekia išsilavinimo ir karjeros.

Tad negi iš tikro vaikai trukdo gyventi? Patys auginame tris vaikus, nemažai draugų – du-tris. Mūsų tinklaraščio konsultantė gydytoja – šešis. Jau matau belinguojančias galvas: „Oi oi, kaip jums sunku“. Prisimenu ir užuojautas, kai laukiausi Jorio (gal todėl niekam nesakėm, kol buvo įmanoma paslėpti pilvuką), prisimenu ir gydytojus gimdymo namuose, kuriems trečias vaikas atrodė kaip socialinio neįgalumo ženklas.

Negi iš tikro, išsilavinusios ir karjeros siekiančios moterys sąmoningos? Vis dažniau pasigirsta mokslininkų nuomonių, kad jos paprasčiausiai nesugeba pastoti, o dėl stresų ir pasikeitusios figūros – ir išnešioti kūdikių.

Kažkaip visada galvojau, kad vaikai turi gimti normaliose, sveikose šeimose, kur juos galėtų išlavinti, išauklėti. Teko gyvenime susidurti su įvairiais žmonėmis. Tikrai mačiau nemažai asocialių šeimų, kurios augina daug vaikų. Netgi girdėjau pasakymą: „Jau išmokos baiginėjasi, reikia daryt naują vaiką“, o tų  „senųjų“ vaikų aštuoni, jie irgi valgyti nori. Kas dabar Lietuvoje daugiavaikiai ?

Taip – tenka derinti darbus ir vaikų auklėjimą. Dabar susiduriu su kiek kitokia problema – jaučiu darželio auklėtojų spaudimą, kam per daug dirbu. Na, bet mano toks charakteris, nemoku kitaip. Nuo mažens buvau auklėta, kad darbai patys nepasidaro. Ir vaikai auga savarankiški, darbštūs – lankstosi drabužius, susirenka žaislus. Taip, mūsų dukros pasiima duonos riekę ir užsitepa sūrelio, jei nori užkąsti. Pačios.

Auklėtojos remiasi tokiais straipsniais, kurie teigia, kad „kartais vardan aukštesnio karjeros laiptelio paaukojama labai daug. Dėl to labiausiai kenčia karjeristų vaikai.  Mokslininkai skambina pavojaus varpais: apklausę daugiau nei  2000 dirbančių  vyrų bei moterų, suskaičiavo, kad su savo vaikais jie praleidžia tik 45 minutes per savaitę. Paprastai daugiau laiko pokalbiams ir žaidimams skiriama savaitgaliais, o darbo dienomis tam laiko nebelieka. 30 proc. vaikų bent du kartus per savaitę nueina miegoti taip ir nepasimatę su dirbančiais tėveliais. 20 proc. šeimų pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja kartu tik 1-2 kartus per savaitę. 28 proc. vaikų sekmadienis yra vienintelė diena, kai gali papietauti kartu su tėveliais.“ Visą straipsnį skaitykite čia.

Tačiau žmonės pamiršta žodelį KARTAIS. Niekad nesu palikusi vaikų be priežiūros. Jokio amžiaus, miegančių, kelioms minutėms, randame laiko pokalbiams, žaidimams. Kas vakarą skaitome pasakas ir vaikai užmiega mūsų pačių apkamšyti. Kartais netgi pagalvoju, ar visose „nekarjeristų“ šeimose vaikai gauna tiek dėmesio? Net ten, kur auga vienas vienintelis vaikas.

Toks visai nešeštadieninis pamąstymas. Gal manote kitaip?