Na va, gyvenimas nesustodamas lekia į priekį – Joriukui jau septyni mėnesiai. Matau, kad dabar labiausiai pasitiki manimi – kitų paimtas susigūžia (nes ne visais jau pasitiki), labai supyksta, jei praeinu pro šalį jo nepakalbinus, nepakėlus. Taigi dabar turiu du mylimus ir mylinčius vyrus.
Atsisveikinom su lopšiuku – perkėlėm Jorį miegot į didesnę lovelę. Tą pačią, kurioj užaugo sesės. Ir gaila, ir malonu. Gaila, nes su tuo lopšiuku atsisveikinom su tuo kūdikišku bejėgiškumu (sėdasi vaikinas įsikibdamas), kuris ženklina absoliučią priklausomybę, o malonu- nes kaip marškinius jau išaugo pirmąją lovą, kuri pirmom dienom atrodė tokia didelė.